Pastaraisiais metais vis dažniau viešai yra kalbama apie Kinijos produkcijos boikotą įvairių valstybių nacionaliniu lygmeniu. Boikoto priežastys įvairios: tariamai bloga produkcijos kokybė, žmogaus teisių pažeidimai, teritoriniai nesutarimai su Kinija, Covid-19 pandemija. Šio mėnesio cikle #balandžioBoikotas trimis straipsniais apžvelgsime Kinijos produkcijos boikoto priežastis, konkrečius pavyzdžius ir galimas tokio boikoto pasekmes.
Bloga produktų kokybė
Vartotojų požiūris į Kinijos produkciją dažnai yra perteikiamas kaip neigiamas. Didelė dalis apklausų, susijusių su vartotojų požiūriu į Kinijos produkciją, pabrėžia, kad dažniausiai įvardijami žodžiai apibūdinti Kinijoje gamintus produktus yra: pigu, nekokybiška, masiškai gaminama. (Andersson, 2015; Kiriri, 2019; Pula, Santabarbara, 2011; Uyar, 2018) Nekokybiškos produkcijos gamybą greičiausiai skatino po devintojo dešimtmečio Kinijoje įgalinta ekonominė reforma, angliškai dar vadinama „reform and opening-up“. Dėl šios reformos Kinijos ekonomikos augimas tapo vienu svarbiausių šalies vystymo prioritetų.
Siekis sparčiai ekonomiškai augti formavo ir Kinijos požiūrį į tarptautinę ekonomiką. Šalies gaminami produktai buvo taikomi įvairių užsienio valstybių rinkai, norit daugiau parduoti. Dėl to produkcijos ir prekių kokybė galimai buvo žema. (Pula, Santabarbara, 2011) Vis dėlto, pastarąjį dešimtmetį yra pastebimas augantis vartotojų pasitikėjimas Kinijos produkcija. Toks pokytis vyksta dėl to, kad šalis įgalino griežtesnius kokybės standartus tiek elektronikos, tiek maisto produktų gamybai.
Žmogaus teisių pažeidimai
Pastaraisiais metais žmogaus teisių aktyvistai, įvairių pasaulio valstybių politikai, vis garsiau kritikuoja žmogaus teisių pažeidimus, vykdomus įvairiose tiek vidinei Kinijos rinkai, tiek eksportui skirtai gamybai. Tikriausiai labiausiai yra smerkiamas Sindziango regione vykstantis uigūrų etninės mažumos išnaudojimas įvairios produkcijos, pavyzdžiui, medvilnė, reikmėms. 2020 m. kovą Australijos strateginės politikos institutas (ang. Australian Strategic Policy Institute, trump. ASPI) išleido straipsnį, kuriame nurodomos 83 Kinijos kompanijos, tiesiogiai arba netiesiogiai gaunančios naudą iš uigūrų įtariamai priverstinio ir juos išnaudojančio darbo. Uigūrų mažumos asmenys yra įtariamai verčiami dirbti įvairius ūkio darbus „reformacijos“ stovyklose, skirtose integruoti uigūrų mažumą į Kinijos piliečių kultūrinę daugumą, uigūrams atsisakant itin didelės dalies juos kaip etnosą apibrėžiančių bruožų, kaip kalba, religija.
Įvairios stambios rūbų kompanijos jau viešai atsisakė pirkti su priverstiniu uigūrų darbu siejamos medvilnės. Kai kurių valstybių politikai, kaip Australijos politikė Pauline Hanson, viešai kvietė su Kinija ekonominių ryšių turinčias valstybes boikotuoti tokio tipo produkciją. Internetinėje erdvėje taip pat apstu diskusijų dėl Kinijos priverstinio darbo, produkcijos, gautos naudojant priverstinį darbą ir „reformacijos“ stovyklų egzistavimo. Nors viena diskusijos pusė tvirtina priverstinio darbo egzistavimą ir dėl šios priežasties siekia boikoto, egzistuoja ir kita pusė, absoliučiai neigianti uigūrų mažumos išnaudojimą.
Teritoriniai nesutarimai
Kalbant apie Kinijos produkcijos boikotą ir teritorinius nesutarimus, iš esmės yra kalbama apie dvi teritorines įtampos zonas. Pirmoji jų – Tibeto kalnyno tarp Indijos ir Kinijos dalis. Nors teritorija yra itin kalnuota ir beveik negyvenama, bet kelia nesutarimų tarp dviejų valstybių jau kelis dešimtmečius. Pasienio zona šioje teritorijoje yra pastoviai saugoma abiejų valstybių pareigūnų. Dėl Indijos teigimu padažnėjusių sienų ribų pažeidimų iš Kinijos pusės, Indija pastaraisiais mėnesiais svarsto savo ekonomikai ganėtinai rizikingą sprendimą, boikotuoti produkciją iš Kinijos.
Antroji nesutarimų teritorija – Pietų Kinijos jūra. Agresyvi Kinijos politika šiame regione, dirbtinių salų statymas, teritorijos plėtimo tikslais ir kitų valstybių sienų nepaisymas karinių treniruočių metu, daro Pietų Kinijos regioną itin įtemptu ir veda valstybes apsvarstyti savo ekonominius santykius su Kinija. Šalys, besidalinančios Pietų Kinijos jūrą viena po kitos vis drąsiau rodo savo pasipiktinimą ir Kinijos manevrų bei pretenzijų nepripažinimą tarptautiniu mastu. Panašiai, kaip ir Indija, šios valstybės svarsto galimybę nutraukti, boikotuoti Kinijos produkcijos importą į savo šalis.
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgėme pagrindines priežastis, vedančias įvairias pasaulio valstybes svarstyti boikotuoti Kinijoje gaminamą produkciją. Svarbu paminėti, kad Covis-19 pandemija ir jos kontroliavimas tik pastiprino jau egzistavusius neigiamus nuostatus prieš Kiniją. Taip pat privertė kai kurias valstybes detaliau apmąstyti savo santykius su Kinija. Žinoma, išskirti tik keturias priežastis, vedančias pasaulio valstybes boikotuoti produkciją iš Kinijos, yra neįmanoma. Tačiau šiuo straipsniu buvo apžvelgtos pagrindinės vyraujančios gairės, keliančios užsienio valstybių antipatiją augančiai Kinijai.
Antrajame šio ciklo straipsnyje bus detaliau aptariama kaip įvairiose valstybėse yra įgalinamas boikotas, kaip atrodo jo svarstymas ir kokios bendravimo su Kinija strategijos yra imamasi.
Skaitykite Toliau
- Andersson, E. Attitudes towards products ”Made In China” – The importance and challenges of country of origin, 2015
- Uyar, A. A Study on Consumers’ Perception About Chinese Products and Their Willingness to Buy, 2018
- Kiriri, P. N. Consumer Perception: Animosity, Ethnocentrism and Willingness to Buy Chinese Products, 2019
- Business & Human Rights Resource Centre, China: 83 major brands implicated in report on forced labour of ethnic minorities from Xinjiang assigned to factories across provinces; Includes company responses, 2020
- Kumar, N. ‚Boycott China‘ Grows: Traders switch sourcing to Malaysia, Singapore, Vietnam – at higher cost, 2020
