Pastaraisiais metais kino mėgėjų tarpe vis labiau populiarėja trumpametražiai filmai. Kartais dar vadinami „kino poezija“ dėl savo nedidelės trukmės, trumpametražiai filmai yra puikus būdas atsipūsti bet kokią savaitės dieną, net ir neturint daug laisvo laiko. Šiame #kovoKinas straipsnyje supažindinsime ir trumpai apžvelgsime kelias Azijos trumpametražes rekomendacijas kitam jūsų filmų vakarui.
Seoro Oh: „Afternoon Class“ (liet. Popietinė Paskaita). 2015 m. P. Korėja.
Sąrašą pradedame su šiuo lengvu 4 minučių kūrinių, kuriame žaismingai ir spalvotai pavaizduojama kiekvienam pažįstama situacija – bandymas neužmigti popietinėje paskaitoje. Šis režisieriaus Seoro Oh filmas buvo rodomas keliuose tarptautiniuose festivaliuose ir sulaukė pozityvaus publikų atsako. Trumpas kūrinys paprastą nuovargio idėją paverčia į tikrai linksmą ir šypseną keliantį kadrą.
Kalyanee Mam: „Lost World“ (liet. Prarastasis Pasaulis). 2018 m. Kambodža.
Režisierės, turinčios ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą, Kalyanee Mam dokumentika „Lost World“ parodo moters skausmą ir sielvartą, dėl naikinamos Kambodžos mangrovės. Mangrovė – ekosistema, kurią sudaro vandenynų ir jūrų pakrantėse augantys augalai. „Lost World“, kaip ir kiti režisierės kūriniai, skiria daug dėmesio tiek menui, tiek ekologinėms pasaulio problemoms pabrėžti. Kupina alinamos ekosistemos ir vietinių gyventojų gyvenimo nykstančioje erdvėje vaizdinių, ši 16 minučių dokumentika sunkiai palieka abejingų, žiūrovą pastatydama į nepatogią akistatą su ne tokiomis egzotiškomis tropinių miškų aktualijomis.
Chun-Yi Li: „Sea Breeze“ (liet. Jūros Vėjelis). 2015 m. Taivanas.
Ši 30 minučių ilgai trumpa (ang. Long short) trumpametražė drama yra, tikriausiai, intymiausias žvilgsnis į paprastą žmonių bendravimą ir gyvenimą šiame sąraše. Dramoje nupasakojama dviejų žmonių: taivanietės krautivininkės ir filipiniečio imigranto, netikėtos draugystės istorija. Labiausiai kerintis šio filmo aspektas būtent ir yra jo paprastumas, sukonstruotas subtiliai naudojant kino kūrybos metodus. Režisieriui ir aktoriams šiame kūrinyje puikiai pavyksta pagauti kultūriškai autentišką, bet kiekvienam emociškai artimą vaizdą.
Kunio Kato: „つみきのいえ“ (jap. Tsumiki no Ie, liet. Mažų Kubelių Namelis). 2008 m. Japonija.
Šis 12 minučių trukmės trumpametražis animacinis filmas laimėjo ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir oskarą už geriausią animuotą trumpametražį filmą 2008 m. Filmas pasakoja senyvo našlio istoriją, kuris dėl vis kylančio potvynio namuose turi vis pridėti naujų aukštų savo namui. Šiam veikėjui netyčia pametus savo pypkę žemesniuose namo aukštuose, eidamas vis žemyn, jis prisimena įvairias detales ir vaizdus iš savo praeities. Šis filmas švelniai animuotai perteikia senatvę ir vienatvę, dažnai ateinančią su ja.
Andinh Ha: „Burn to Send“ (liet. Sudeginti prieš Siunčiant). 2013 m. Vietnamas.
Šis 21 minutės filmas seka du jaunuolius Tin ir Goldie, ieškančius savo vietos po saule. Tin – vaikinas, kurį greiti pinigai vilioja prisijungti prie Vietnamo pogrindinių lentynių motociklais rato. Goldie tuo tarpu dirba palydove bare ir ieško kelio iš savo dabartinės situacijos. Šis filmas jokiu būdu nepalieka malonaus poskonio žiūrovui, bet tikrai perteikia stiprią žinutę ir suvirpina emociškai.
Hyungjik Lee: „Banana Trip“ (liet. Kelionė Bananu). 2013 m. P. Korėja.
Režisieriaus Hyungjik Lee 8 minučių filme sekame trijų korėjiečių vaikinų bandymą padaryti įspūdį amerikietėms merginoms, vaikinų kelionės po Floridą metu. Situacija vystosi toliau, kuomet pamatę raumeningų baltaodžių didesnę sėkmę su merginomis, mūsų trys herojai supranta, kad užduotis bus sunkesnė nei atrodė iškart. Nuotaikinga komedija puikiai perteikia režisieriaus užmojį pavaizduoti svetimumo jausmą užsienyje. Nors ši idėja filmuose dažnai perteikiama per rimtą ir vienišą prizmę, filme „Banana Trip“ vaikinų situacija vis dėl to nėra tokia liūdna, nes šalia palaiko draugai.
Trumpametražiai filmai – nauja kultūrinė komunikacija
Azijos režisierių trumpametražiai filmai per pastarąjį dešimtmetį pradėjo traukti vis daugiau Vakarų žiūrovų ir kritikų dėmesio. Iš dalies trumpametražiai filmai Azijoje tapo ir savotiška komercine valiuta Azijos valstybėms ir būdas eksportuoti meninį produktą bei rodyti savo kūrybą bei kultūrą pasauliniu mastu. Galime pasidžiaugti, kad mažėjant pasauliui ir didėjant susisiekimo galimybėms, žiūrovai gauna prieigą prie viso pasaulio kino repertuaro ir taip galime stebėti ir mažų, galbūt dar nepastebėtų, režisierių kūrybą.
