#lieposLagaminasCiklaiJaponija

#lieposLagaminas: Almantas Vitkauskas ir studentų mainai Japonijoje

studentų mainai Japonijoje

Šį kartą liepos mėnesio cikle #lieposLagaminas, skirto pristatyti jums interviu su studentais, dalyvavusiais mainų programose Azijos šalyse, svečias yra Almantas Vitkauskas, studijuojantis Rytų Azijos kultūrų ir kalbų studijų programą, kuris supažindins mus su savo patirtimi, kokie yra studentų mainai Japonijoje.

Almanto studentų mainai Japonijoje

Kada vykai į Japoniją? Kas paskatino domėtis Japonija?

Aš išvykau studijuoti į Japoniją 2019 metų rugsėjo mėnesį, pasinaudodamas VDU dvišalių mainų programa ir Japonijoje praleidau beveik vienerius metus. Tai buvo šalis, kuria pradėjau domėtis dar būdamas pradinėje mokykloje. Žinoma domėjimosi sferos bei intensyvumas bėgant metams vis keitėsi.

Mane nuo pat mažens kerėjo senovės mitologija, kurią pradėjau pažinti per įvairias istorines knygas. Iš pradžių pradėjau domėtis senovės Egipto mitais ir dievybėmis, tada senovės Graikų, Skandinavų, kol galiausiai mano dėmesį patraukė mitai iš Japonijos. Mitologija buvo it vartai į šią šalį.

Kiek vėliau, dėka interneto, pradėjau tyrinėti šią šalį bei jos kultūrą žiūrėdamas įvairius vaizdo įrašus iš Japonijos. Taip pat, nemeluosiu, teko gan dažnai virtualiai keliauti ir grožėtis siaurų Japoniškų gatvių estetika ar pastatų kitoniškumu per Google žemėlapius.

Kokie buvo lūkesčiai prieš važiuojant ir koks buvo pirmas įspūdis? Ar sutapo, ar buvo visiškai kitaip nei tikėjaisi?

Na, gyvenime stengiuosi neišsikelti labai didelių lūkesčių. Verčiau būčiau maloniai nustebintas nei nusivylęs dėl paties aukštai iškeltos kartelės. Iki pat skrydžio aš pilnai nesuvokiau, jog metams vyksiu studijuoti ir gyventi į Japoniją. Tai buvo kažkas tokio, apie ką kalbėdavau ir svajodavau gan ilgą laiką. Net sėdint lėktuve negalėjau susivokti, jog skrendu į Japoniją. Tik išėjus iš oro uosto pagaliau supratau, kas manęs laukia. Pasibaigus beveik metams galiu drąsiai teigti, jog mano lūkesčiai buvo pranokti ir tai tikriausiai buvo patys įspūdingiausi ir turiningiausi metai mano gyvenime.

Kas labiausiai nustebino? Ko galbūt nesitikėjai?

Na, mane nustebinti buvo ganėtinai sunku, nes apie šią šalį domėjausi pakankamai ilgą laiką. Tačiau tikrai buvo tokių momentų, kuriems nebuvau nepasiruošęs. Vienas iš jų įvyko, kai atvykau į Japoniją ir teko lipti į autobusą, vežantį iš oro uosto į miesto centrą. Tik įlipus į jį galvoje virė mintis „o ne, ką daryt, ką daryt“, nes nežinojau, kaip reikia ar verčiau kaip reikės atsiskaityti už kelionę. Man visad buvo įprasta atsiskaityti tik įlipus į autobusą, o Japonijoje sistema yra kitokia. Priėjus prie vairuotojo bandžiau paklausti jo, kaip reikia atsiskaityti. Šiaip ne taip išsiaiškinau, jog prie vairuotojo yra tam tikra dėžutė į kurią reikia sumesti reikiamą pinigų sumą prieš išlipant norimoje stotelėje, o pati suma priklausydavo nuo nuvažiuoto atstumo. Tuo metu man atrodė, kad kelionė autobusu yra toks paprastas dalykas, kuriam nereikia papildomų žinių ar pasiruošimo, bet galiausiai, klydau.

Almanto Vitkausko asmeninis archyvas

Ar buvo sunku perlipti kalbos barjerą? Kaip tai įveikei?

Na man asmeniškai perlipti kalbos barjerą nebuvo sunku. Sunkiausia buvo pradžioje negalėti išsireikšti ar pasakyti tai ką noriu, dėl kalbos žinių stygiaus. Žinoma, turėjau tvirtus pagrindus, bet šnekamoji kalba labai skyrėsi nuo to, ką teko mokytis iš vadovėlių. Taip pat teko ir priprasti prie vietinės tarmės, kuria dažnai kalbėdavo vyresnio amžiaus asmenys. Galiausiai noras šnekėti ir pažinti žmones padarė savo ir po truputį prasilaužiau ir pradėjau daugiau komunikuoti Japonų kalba.

Kas labiausiai padėjo man įveikti kalbos barjerą, tai buvo papildoma veikla, kuria užsiiminėjau už universiteto ribų. Savanoriavau vietiniuose renginiuose, vykau į mokyklas ir darželius kur pristatinėdavau Lietuvą bei jos kultūra, atlikinėjau praktiką, kurios dėka teko sudalyvauti televizijos bei radijo laidose, dirbau restorane, dalyvavau vietiniuose konkursuose bei papildomai savaitgaliais eidavau į kaligrafijos pamokas. Esant reikiamybei neturėdavau kur dėtis, tad bandydavau savo mintis išreikšti kaip įmanoma geriau.

Juokingiausias ar įsimintiniausias momentas iš ten būto laiko?

Apie juokingiausius ir įsimintiniausius momentus galėčiau daug kalbėti, nes tokių tikrai buvo daug, gal net keletą momentų vertėtų nutylėti. Gal ne tiek juokingas, bet tikrai įsimintinas momentas buvo, kai gyvai susitikau su drauge japone, su kuria mes bendravome internetu net 6 metus. Mes turėjome susitikti du kartus Jungtinėje Karalystėje, kai ji atvyko ten kelionių tikslais. Pirmą kartą man teko atšaukti skrydį dėl asmeninių priežasčių, o antrą, mano skrydis buvo atšauktas dėl blogų oro sąlygų ir nebuvo jokių kitų artimiausių skrydžių. Turbūt ji galvojo, jog aš niekaip neatskrendu, nes aš suklastojau savo tapatybę ir naudojau kito asmens nuotraukas. Tačiau po 6 metų, išaušo tas momentas kai pagaliau mes susitikome ir praleidome pačius smagiausius vakarus Osakos ir Naros miestuose, kartu su mane lydinčiais draugiais iš Lietuvos bei Amerikos.

Dar vienas įsimintinas ir gan šmaikštus momentas buvo kai dalyvavau vienoje radijo laidoje, kurioje kalbėjau apie Lietuvą ir savo patirtis Japonijoje. Laidos vedėjai paprašė manęs, juos bei klausytojus supažindinti su lietuviška muzika. Mano pasirinkti trys atlikėjai buvo Gabrielė Vilkickytė, Monika Liu ir Justinas Jarutis. Labiausiai vedėjams patikusi daina buvo Monikos Liu „Vaikinai trumpais šortais“. Smagu jog, vietinio radijo klausytojai galėjo išgirsi šiuos atlikėjus bei jų muziką!

Almanto Vitkausko asmeninis archyvas

Pokyčiai po mainų Japonijoje

Ar paragavus kitokios studijų kultūros, pakito požiūris į studijas apskritai?

Jei atvirai, tai studijų kokybe buvau šiek tiek nusivylęs. Tikiu, jog mums dėstę dėstytojai tikrai yra savo srities ekspertai ir gali puikiausiai išdėstyti informaciją japonų kalba, bet būtent anglų kalba daugumai dėstytojų pakišo koją. Žinoma, japonų kalbos paskaitos buvo turiningos, nes jos buvo vedamos tik japonų kalba. Pakalbėjus su kitais kursiokais, tuo metu studijavusiais kitose Japonijos universitetuose, supratau, kad reikia gauti žinių kitokiais būdais ir kitokiose sferose. Tad savanoriaudamas, dirbdamas ir atlikinėdamas praktiką prisisotinau neįkainojamos patirties ir naujų itin vertingų žinių.  

Ar jauteisi, kad su tavimi elgiasi kitaip, nes esi užsienietis? Kodėl?

Taip, gan dažnai teko susidurti su jausmu, jog su manimi šiek tiek kitaip elgiasi, bet tai labiau buvo it veidrodis atspindintis mano kultūrinę patirtį gyvenant Lietuvoje. Gan populiariausia frazė sakoma japonų užsieniečiams yra „kokie geri tavo japonų kalbos įgūdžiai“. Tai teko išgirsti ir iš parduotuvėse dirbančių, ir gatvėje sutiktų žmonių. Man asmeniškai, tai buvo gan juokinga, nes kartais užtekdavo pasakyti nieko daugiau kaip tik „ačiū“ japoniškai ir jau susilaukdavau pagyrų. Tai privertė susimastyti, jog aš tą patį sakau užsieniečiams, kurie iš mandagumo išmoksta keletą lietuviškų frazių ar išsireiškimų. Jiems kaip ir mums lietuviams, yra malonu girdėti kai kažkas iš užsienio bando kalbėti mūsų kalba.

Ko labiausiai pasiilgsi?

Iki šiol labai pasiilgstu kalnų. Gan dažnai prisimenu rytus, kuomet buto balkone, prieš pat paskaitas, klausantis muzikos, lėtai gerdavau kavą ir žiūrėdavau į tolumoje stūksančius kalnus, nuo kurių viršūnės, kažkada, teko stebėti saulėtekį. Apart to, pasiilgstu ir ten sutiktų žmonių, smagių potyrių kartu, kelionių ir neatrastų kelių vingių, pastatų, barų, kavinių ir neabejotinai maisto. Pasiilgstu tų vakarų, kuomet su draugais vidury nakties, 3-ią ryto, važiuodavome pavalgyti ramenų, visą parą dirbančių parduotuvių, styrančių ant kiekvieno kampo, ilgų kelionių dviračiais po nematytas vietoves ir gulėjimo karštosiose versmėse po žvaigždėtu dangumi.

Almanto Vitkausko asmeninis archyvas

Ar turi tikslų grįžti? Galbūt nori vykti į kitą šalį? Kodėl?

Taip, tikrai norėčiau grįžti atgal, ne visam, bet kuriam nors laikui. Svarstau apie magistro studijas Japonijoje, o pavykus sėkmingai įstoti ir jas pabaigti gal net ir doktorantūrą? Mane taip pat domintų ir darbo galimybės šioje šalyje. Nors esu girdėjęs daug neigiamų atsiliepimų iš pažįstamų, kuriems yra tekę dirbti Japonijoje. Tačiau, manau, jog geriausią būtų tai patirti savo kailiu nei visad svarstyti „o kas jei būčiau…“. Taip pat neatmetu ir galimybių vykti ir į kitas man labai patinkančias šalis kaip Singapūras ar Taivanas. Singapūre teko apsilankyti prieš pat atvykstant į Japoniją, ten praleidau tris dienas, bet tiek buvo negana. Į Taivaną dar neteko nukeliauti, nors ketinau tai padaryti mainų laikotarpiu, bet tam pakišo koją nepalanki epidemiologinė situacija. Tikiu, jog pavyks man dar ten nuvykti ateityje.

Patarimai kitiems studentams, norintiems vykti į X šalį?

Didžiausias patarimas yra vykti į Japoniją su atviru požiūriu ir būti pasirengus viskam. Dažnai gali pasitaikyti situacijų, kuomet surinktas žinių bagažas gali dalinai ar net kardinaliai skirtis nuo realybės. Taip pat verta nelyginti naujų patirčių su tuo, kas yra įprasta ar tipiška. Pačiam kilo mintys „kodėl jie tai daro taip, kai mes darom visai kitaip“, bet tai buvo netikslingas požiūris, nes taip galvodamas aš Japonų kultūra mačiau per savo kultūros prizmę, užuot priimant kokia ji ištiktųjų yra. Dar norėčiau patarti į Japoniją vykstantiems studentams, pabandyti išlipti iš komforto zonos ir bandyti įsitraukti į kuo daugiau veiklų. Jei tikrai yra noro patirti ir pamatyti šią kultūrą iš skirtingų pusių, tai reikia daryti bandant naujas veiklas ar tai savanoriauti ar bandyti dirbti. Svarbiausia nepasiduoti, mėgautis mažais dalykais ir judėti toliau.

Almanto Vitkausko asmeninis archyvas

Tolimieji.lt komanda nuoširdžiai dėkoja Almantui, jog sutiko būti #lieposLagaminas dalimi ir už visas pasidalintas patirtis bei nuotykius. Visada yra įdomu pamatyti, paskaityti bei sužinoti, kokie yra skirtingų žmonių įspūdžiai ir kaip šie gali skirtis net studijavus toje pačioje šalyje. Taip pat Tolimieji.lt komanda linki sėkmės visuose Almanto ateities planuose!

Skaitykite toliau

Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarų (-ai)
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus