#lieposLagaminasMokslas ir ITPietų Korėja

#lieposLagaminas: Monika Stankutė ir studentų mainai Pietų Korėjoje

mainai Pietų Korėjoje

Šį kartą liepos mėnesio cikle #lieposLagaminas, skirtame pristatyti jums interviu su studentais, dalyvavusiais mainų programose Azijos šalyse, svečiuojasi Monika Stankutė, studijuojanti Rytų Azijos kultūrų ir kalbų studijų programą bei pasidalinsianti patirtimi apie tai, kokie buvo šios mainai Pietų Korėjoje.

Monikos mainai Pietų Korėjoje

Kada vykai į Pietų Korėją? Kas paskatino domėtis Pietų Korėja?

Pietų Korėja pradėjau domėtis prieš 7 metus. Gyvendama Jungtinėje Karalystėje sutikau keletą korėjiečių, kurie supažindino su jų valstybės kultūra. Jau tuomet labai norėjau aplankyti savo svajonių šalį, tačiau vis kildavo kliūčių. Grįžus į Lietuvą nusprendžiau toliau plėsti savo žinias pasirinkdama Vytauto Didžiojo universiteto Rytų Azijos kultūros ir kalbų studijas. Labai džiaugiuosi, kad trečiame kurse universitetas suteikė galimybę išvažiuoti mainų. Nors dėl pandemijos išvykimą teko atidėti pusmečiui, šių metų vasario  mėnesį pagaliau pavyko įgyvendinti savo ilgai puoselėtą svajonę.

Monikos asmeninis archyvas

Kokie buvo lūkesčiai prieš važiuojant ir koks buvo pirmas įspūdis? Ar sutapo, ar buvo visiškai kitaip nei tikėjaisi?

Kadangi jau seniai mokiausi kalbos ir gyvendama Vilniuje dalyvavau „Hanul“ korėjiečių kultūros klubo veikloje, mano žinių bagažas buvo pakankamas. Teko daug girdėti iš kitų studentų apie jų patirtis, apie kultūrinį šoką, tačiau kai pati atvykau, jaučiausi kaip po ilgos kelionės grįžus namo. Išsipildė visi mano lūkesčiai, neteko nusivilti.

Kas labiausiai nustebino? Ko galbūt nesitikėjai?

Kadangi jau seniai domėjausi Pietų Korėja, tai tikrai nebuvo daug dalykų, kurių nesitikėjau. Gal labiausiai nustebino restoranų bei kavinių gausybė. Manau, kad net visą gyvenimą praleidus Seule, neįmanoma būtų visų aplankyti.

Monikos asmeninis archyvas

Ar buvo sunku perlipti kalbos barjerą? Kaip tai įveikei?

Niekada nepamiršiu, kai tik išėjus iš karantino nuėjom su drauge į kavinę. Draugė nekalbėjo visai korėjietiškai, todėl man teko susiimti ir prisiminti visas išmoktas frazes. Prieš darant užsakymą kelis kartus pakartojau mintyse ką sakysiu ir didžiavausi savimi, kad tikrai moku užsisakyti kavą. Atėjus mano eilei drąsiai ir garsiai paprašiau padavėjos dvi latte kavas, tačiau ji kažko papildomai pasiteiravo ir dingo visa mano drąsa. Kavinėje buvo taip triukšminga, kad nieko negirdėjau tik mačiau, kad juda jos lūpos. Supratau tik iš trečio karto, kad ji klausė ar kava gersime vietoje ar išsinešime. Labai susigėdau ir išraudau. Po  to karto labai bijojau kalbėti korėjietiškai, bet kadangi mano užsieniečių tarpe niekas nekalbėjo, tai vakarieniaujant ar keliaujant visada teko man kalbėti. Po poros savaičių jau pilnai įpratau, nes žinojau, kad kitos išeities nėra.

Juokingiausias ar įsimintiniausias momentas iš ten būto laiko?

Tokių įvykių yra labai daug, sunku būtų pasirinkti vieną. Labiausiai vertinu visas akimirkas praleistas su naujai sutiktais draugais. Visos akimirkos buvo įsimintinos, saugosiu visus prisiminimus likusi gyvenimą. Galėčiau pasidalinti viena juokinga istorija, kai su draugais turėjome keliauti į Gwangju miestą.

Nusipirkome traukinio bilietus 10:34 ryte. Viena draugė turėjo tą dieną egzaminą anksti ryte, todėl ji išvyko anksčiau, kad ramiai galėtų egzaminą parašyti kavinėje. Mes su kitu draugu turėjome atvykti vėliau, deja, draugas pametė bendrabučio raktą ir užtruko ilgiau nei planavome.

Nusprendėme iškviesti taksi, kas buvo vienas blogiausių sprendimų gyvenime, akivaizdu, kad dėl mašinų gausos Pietų Korėjoje kamščiai yra baisūs. Be to, taksi vairuotojas nuvažiavo klaidingu kelių ir paskambino norėdamas sužinoti, kur mes jo laukiame. Iš didelio streso nesugebėjau paaiškinti, kur jam važiuoti. Teko pasitelkti praeivio pagalbą, deja į traukinį taip ir nespėjome, nors malonus taksi vairuotojas, sužinojęs kad mes vėluojame bandė greičiau mus nuvežti.

Monikos asmeninis archyvas

Pokyčiai po mainų Pietų Korėjoje

Ar paragavus kitokios studijų kultūros, pakito požiūris į studijas apskritai?

Dėl pandemijos dauguma paskaitų vyko nuotoliniu būdu, todėl sunku būtų palyginti, tačiau įsimintiniausias buvo intensyvus Korėjiečių kalbos kursas, kurį siūlo HUFS. Dėstytojai myli savo darbą ir stengiasi išmokyti kuo daugiau. Tikrai nebuvo lengva, nes paskaitos vykdavo 5 dienas per savaitė po 4 valandas. Tačiau visiškai nesigailiu savo pasirinkimo.

Ar jauteisi, kad su tavimi elgiasi kitaip, nes esi užsienietis? Kodėl?

Gyvenant Seulo nejaučiau didelio skirtumo, kadangi ten užsieniečių yra ganėtinai daug. Korėjiečiai yra labai mandagūs ir šilti žmonės, nors dėl kalbos barjero jie yra nedrąsūs. Sužinoję, kad kalbu korėjietiškai visada šiltai sureaguodavo ir pagirdavo.

Monikos asmeninis archyvas

Ko labiausiai pasiilgsi?

Labiausiai pasiilgsiu visų draugų, kuriuos ten sutikau. Nors praėjo dar tik pora savaičių, jau dabar labai liūdna ir vis norisi sugrįžti atgal. Su draugais patyrėme kartu daug nepamirštamų nuotykių. Aišku negaliu nepaminėti karaokės kambarių, pigaus ir skanaus maisto, bei mažų parduotuvių, esančių ant kiekvieno kampo, dirbančių visą parą.

Ar turi tikslų grįžti? Galbūt nori vykti į kitą šalį? Kodėl?

Išvykimas į Pietų Korėja buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime. Pabaigus bakalauro studijas VDU, planuoju bandyti sėkmę ir pildyti paraišką magistro studijoms Pietų Korėjoje. Tikiuosi pasiseks įgyvendinti šią svajonę.

Patarimai kitiems studentams, kuriuos domina mainai Pietų Korėjoje?

Norintiems išvykti į Pietų Korėją, norėčiau palinkėti daug drąsos ir nepasiduoti. Tokia galimybė nepasitaiko dažnai, o prisiminimai išliks visam gyvenimui. Reikia nedvejoti ir dalyvauti visur. Pati dalyvavau visose universiteto organizuojamuose programose bei renginiuose, daug keliavau, ragavau neįprasto maisto ir tikrai neturiu ko gailėtis.

Monikos asmeninis archyvas

Skaitykite toliau: Mainai Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Kinijoje

Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarų (-ai)
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus