#lieposLagaminasJaponija

#lieposLagaminas: Ugnė Gelažinytė ir studentų mainai Japonijoje

mainai Japonijoje

Šį kartą liepos mėnesio cikle #lieposLagaminas, skirtame pristatyti jums interviu su studentais, dalyvavusiais mainų programose Azijos šalyse, svečiuojasi Ugnė Gelažinytė, šiais metais baigusi Rytų Azijos kultūrų ir kalbų studijų programą bei pasidalinsianti patirtimi apie tai, kokie buvo šios mainai Japonijoje.

Ugnės mainai Japonijoje

Kada vykai į Japoniją? Kas paskatino domėtis Japonija?

Į Japoniją vykau 2019-ųjų rugsėjo viduryje ir ten praleidau metus – tiek truko mainų programa. O ši kelionė prasidėjo dar kai buvau vaikas – gal penktoje klasėje brolis mane sudomino savo žiūrima animacija (anime), pati ėmiau ją žiūrėti, vis daugiau ir daugiau domėjausi šalies kultūra ir kalba, o galiausiai nusprendžiau, kad tai mano siekiamybė. Įstojau į Rytų Azijos šalių studijas ir prižadėjau sau, kad išvažiuosiu į Japoniją.

Kokie buvo lūkesčiai prieš važiuojant ir koks buvo pirmas įspūdis? Ar sutapo, ar buvo visiškai kitaip nei tikėjaisi?

Manau, kad nemažai žinojau apie Japoniją – kokios aplinkos ar subtilybių tikėtis, koks etiketas vyrauja, kaip bendrauti su kitais ir pan. Vis dėlto, labiau įsivaizdavau kaip turėtų atrodyti Japonijos didmiestis (pastovus šurmulys, krūvos kostiumus vilkinčių vyrų, neoninės švieslentės kiekvienoje gatvėje), o atvykau į mažą miestelį, kone užmiestį, apsuptą ryžių laukų, kalnų horizonte ir ramybės. Pirmąją dieną netgi pajutau šiokį tokį nusivylimą, bet kadangi pati nemėgstu spartaus miesto režimo, labai greit prie tokio gyvenimo pripratau. Visgi negaliu sakyti, jog likau kažkuo ypatingai nustebinta. Viskas atrodė tarsi jau pažįstama.

Kas labiausiai nustebino? Ko galbūt nesitikėjai?

Kita vertus, buvo mažų dalykų kurie erzino, o gal tiesiog niekad nebūčiau jų sužinojusi ar supratusi jei nebūčiau pati pagyvenusi Japonijoje. Viskas supakuota. Nesvarbu, ar tai sausainiai, ar saldainiai, ar netgi vaisiai – kiekvienas jų turi savo atskirą plastikinę pakuotę. Kartais tekdavo pralaužti tris sluoksnius įpakavimo, kad pasiekčiau išsvajotąjį desertą. Rūšiavimas privalomas ir griežtai prižiūrimas. Namuose turėjau gal 5 skirtingoms šiukšlių rūšims skirtus maišus. Patys japonai taip pat nustebino – tikėjausi punktualumo ir tikslumo, bet dažnai tekdavo laukti, su problema būdavau siuntinėjama nuo vieno žmogaus prie kito, nei vienam iš jų neturint tikslaus atsakymo

Ar buvo sunku perlipti kalbos barjerą? Kaip tai įveikei?

Sakyčiau, jog mano kalbos barjeras visgi išliko iki pat paskutinių viešnagės dienų. Man asmeniškai buvo neapsakomai sunku jį perkopti. Viskas gerai, jei turėdavau laiko pasiruošti ką sakyti, galėjau gan gerai skaityti ir suprasdavau kas man sakoma. Bet jei tik reikdavo ilgiau ar rimtesnėmis temomis pakalbėti, mano liežuvis susirakindavo. Suklysti ką nors sakant buvo mano didžiausia baimė. Ją sumažinti ir pasipraktikuoti savo kalbą padėjo draugo pasiūlytas darbas. Kelis mėnesius po kartą per savaitę dirbau tradicinio stiliaus restoranėlyje, stovėjau už baro, priiminėjau užsakymus, juos patiekdavau, o svarbiausia – turėjau palaikyti pastovius pokalbius su klientais, atsakyti į jų klausimus, bendrauti ir kitaip juos užimti. Tai tapo ne tik pareiga, bet ir linksmu vakaro praleidimu.

Ugnės asmeninis archyvas

Pokyčiai po mainų Japonijoje

Juokingiausias ar įsimintiniausias momentas iš ten būto laiko?

Per daug prisijuokta per tuos metus. Dažnai net iki ašarų. Tad sunku prisiminti vieną juokingiausią. Įsimintinų – irgi pakankamai nemažas šūsnis. Pradedant nuo ramių pasisedėjimų nuostabių draugų rate šiltomis rudens naktimis ir baigiant kvapą gniaužiančiomis kelionėmis. Galėčiau valandų valandas pasakoti apie jas, bet pasirinksiu vieną pirmųjų – naktinį kopimą į kalną. Dviračiais mynėme už miesto, visiškoje tamsoje apleistu kalno keliu lipome į viršūnę ir siurbčiodami arbatą iš termosų stebėjome saulėtekį. Neapsakomas grožis. Na o leidžiantis atgal ryto šviesoje pagaliau išvysti supančią žmogaus nepaliestą gamtą.

Ar paragavus kitokios studijų kultūros, pakito požiūris į studijas apskritai?

Vykdama į Japoniją tikėjausi intensyvesnių paskaitų ir didesnio krūvio. Likau nustebinta fakto, jog iš tikro sunkiau buvo mokytis Lietuvoje. Universitetas į kurį vykau turėjo gan lengvą ir neapkrautą studijų programą mainų studentams, todėl turėjau pakankamai laiko ir sau, ir draugams, ir net papildomam savarankiškam mokymuisi. Tiesa, likau truputį nusivylusi mokslų kokybe, bet tai tik leido suprasti kokios svarbios žinios iš tikro yra. Pakilo motyvacija stengtis kuo daugiau išmokti pačiai, o ir grįžus toliau nepaleisti vadžių ir stropiai pabaigti studijas.

Ugnės asmeninis archyvas

Ar jauteisi, kad su tavimi elgiasi kitaip, nes esi užsienietė? Kodėl?

Tikrai jautėsi. Gyvenant mažesniame mieste, visi stebėdavosi ir klausinėdavo, kodėl pasirinkai atvykti čia. Bet tuo pačiu visi buvo labai malonūs ir draugiški. Sutikau tikrai nemažai nuostabių žmonių, ir ne tik savo amžiaus, bet ir vyresnių. Manau, jog ypatingai šis nuoširdumas pasireiškė būtent dėlto, nes esu europietė. Iš kitų Azijos šalių atvykę studentai tarsi nesusilaukdavo tokio didelio susidomėjimo kaip aš ar kiti mano draugai atvykę iš Europos ir Amerikos.

Bet kad ir kaip mandagiai ar draugiškai japonai su tavimi bendrauja, visada išlieka kažkoks atstumas. Per metus pastebėjau, kad nesvarbu kokio amžiaus yra japonas, jis tavęs niekad nelaikys tokiu pat kaip jis. Nesvarbu kiek laiko išgyventum Japonijoje, jis į tave niekad nežiūrės kaip į kitą japoną. Iš jų labai sunku ištraukti jų tikrąją nuomonę ar jausmus vien dėl jų perdėto mandagumo, jie beveik niekada tau nepasipasakos asmeninių problemų ar kitų panašių dalykų, net jei laikote viens kitą draugais. Iki šiol nežinau ar tai delto, jog aš esu užsienietė, ar tai tiesiog jų kasdienybės ir kultūros dalis net savųjų tarpe.

Ko labiausiai pasiilgsi?

Labiausiai pasiilgau ten sutiktų žmonių. Kartu praleistų akimirkų. Net ir pačio miestelio pasiilgstu labiau nei kitų nuostabių aplankytų vietų. Nekartą pagalvoju apie vėlyvus vakarus, kai tiesiog stovėdavau savo balkone ir stebėdavau kaiminystę, arba kaip mindavome dviračiais siauromis gatvėmis ieškodami nuotykių. Aišku, kalnai yra nuostabaus grožio gamtos dalis, kurios labai pasiilgstu važiuodama Lietuvos lygumomis.

Ir manau meluočiau pati sau, jei nepaminėčiau kaip pasiilgstu Seven Eleven parduotuvių. Dirbančios kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, turinčios absoliučiai viską, ko tavo širdis gali geisti vidurį dienos arba vidurnaktį. Skanus paruoštas maistas išsinešimui, užkandžiai, pilni šaldytuvai įvairiausių skonių gėrimų, desertai, kava, buitinės prekės ar net skėčiai, lietui užklupus nepasiruošusį. Ir tai, jog konbini gali rasti kone kiekvienoje gatvėje, o skirtingų parduotuvių tinklų asortimentas skiriasi, maloniai nustebindamas naujomis skonių paletėmis.

Ugnės asmeninis archyvas

Ar turi tikslų grįžti? Galbūt nori vykti į kitą šalį? Kodėl?

Tvirtų planų grįšti neturiu, bet žinoma kadanors gyvenime tikrai norėčiau dar kart nuvykti į Japoniją ir aplankyti nematytas vietas. Smagu būtų grįžti ir į jau matytas bei numylėtas. Bet esu beveik įsitikinusi, kad negalėčiau, ir net nenorėčiau, likti Japonijoje ilgesniam laikui. Per tuos metus supratau, jog nesu žmogus galintis taip ilgai prabūti taip toli nuo namų, šeimos ir draugų. Visada atsiradus galimybei norėčiau dar kart aplankyti šią nuostabią šalį, ir apskritai pakeliauti po Aziją, bet likti dirbti arba mokytis Japonijoje ilgiau nei metams neišdrįsčiau.

Patarimai kitiems studentams, norintiems vykti į Japoniją?

Patarimų galėčiau duoti tikrai daug, labai konkrečiomis temomis ir atvejais. Bet paprastai tariant, svarbu nedaryti mano klaidos ir nebijoti kalbėti. Klysdami mes mokomės, o ir japonai džiaugiasi girdėdami užsieniečius kalbančius japoniškai. Dauguma jų draugiškai tave pataisys ką nors pasakius ne taip, paaiškins kodėl turi būti kitaip, pagirs tavo sugebėjimus. Kalba yra visa ko pradžia. Žinodami kalbą ir nebijodami jos naudoti jūs išspręsite kylančias kasdienes problemas, žinosite kur kreiptis pagalbos, sutiksite daug žmonių ir užmegsite nuostabių draugysčių, gal net pačiupsite puikių darbo ar praktikos galimybių. Siekite naujų žinių, būkite aktyvūs, kovokite už save ir stumkitės į priekį. Tik tokiu atveju pasiimsite maksimumą iš savo kelionės.

Ugnės asmeninis archyvas

Tolimieji.lt komanda nuoširdžiai dėkoja Ugnei, jog sutiko būti #lieposLagaminas dalimi ir už visas pasidalintas patirtis bei nuotykius. Tolimieji.lt komanda Žinoma linki sėkmės Ugnei ir tikisi, jog bent jau atostogoms sugrįžti į Japoniją dar pavyks!

Skaitykite toliau: Mainai Japonijoje ir Kinijoje

Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarų (-ai)
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus