Fotografijos menas atsirado pirmojoje XIX a. pusėje, ją viešai pristatė Louis-Jacques-Mande Daguerre. Ši technologija sužavėjo pasaulį savo realistiškumu. Tačiau fotografijai tuo metu trūko vienos itin svarbios detalės – spalvų. Neilgai trukus, fotografijos menininkai pradėjo ranka spalvoti savo darbus. Ranka spalvotos fotografijos atekliavo ir į, tuo metu pasauliui dar itin mažai pažįstamą, Japoniją. Laikui bėgant, ranka spalvotos fotografijos japonų menininkų buvo ištobulintos labiau nei kitur pasaulyje ir tapo tiek pelningu verslu, tiek vizualiu tiltu, supažindinusiu Vakarus su Japonijos kultūra.
Ukijo-e ir fotografija
Ukijo-e – spalvoti medžio raižinių darbai, savo technika reikalaujantys didelio menininko kruopštumo. Po Meidži restauracijos XIX a. pabaigoje, ši meno forma pradėjo prarasti savo populiarumą Japonijoje. Menininkams stigo darbų. Tačiau į rinką atkeliavo nauja ir įdomi fotografija. Būtent tokiu būdu, vis mažiau darbo turintiems ukijo-e menininkams atsirado nauja terpė panaudoti savo įgūdžius.
(Visos fotografijos iš Herbert Geddes kolekcijos „Life in Japan“, surinkta 1908-1918 m. Pagal Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 licenciją. Šaltinis: Public Domain Review)
Fotografijos ateljė, tuo metu dar steigtos ir valdytos užsieniečių, Japonijoje pradėjo samdyti ukijo-e menininkus. Šie, naudodami dažniausiai akvarelę ar kitus vandens pagrindo dažus, kūrė subtiliai nuspalvotus, realistiškus Japonijos vaizdus.
Pradžioje prie vienos ranka spalvotos fotografijos dirbdavo po vieną menininką, kiek vėliau ateljė „samdydavo daugiau ukijo-e menininkų ir įsteigdavo savotišką produkcijos liniją, kurioje skirtingi menininkai buvo atsakingi už skirtingas spalvas.“ (Harvard library, n.d) Vėliau pradėjo atsirasti vietinių japonų steigtų fotografijos studijų ir fotografijos menininkų, iš kurių, tikriausiai, žinomiausi – Suzuki Shin’ichi (jap. 鈴木 鎮一) ir Kusakabe Kimbei(jap. 日下部 金兵衛).
Tiesa, didelė dalis šių fotografijų, itin pamėgtų Vakaruose, buvo kurtos fotografijos studijose ir dažnai gana teatrališkai pateikdavo japonų kasdieninį gyvenimą. Modeliai ar aktoriai, apsivilkę kimono, samurajų šarvus ar paprasto žvejo kostiumą, vaidindavo įvairias scenas, vėliau virsdavusias fotografijomis. Nemažai įkvėpimo kompozicijoms buvo semiamasi iš ukijo-e darbų. Tokią tendenciją galima laikyti tiek pagarba senajai meno formai, tiek tradicijų pritaikymu meno naujovėms.
(Originalus autorius: Kusakabe Kimbei. Fotografuota XIX a. pab – XX a. pradž.Iš The Getty, Los Andželo, kolekcijos. Pagal Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 licenciją. Šaltinis: Public Domain Review.)
Nepaisant šių fotografijų teatrališkumo, jos buvo naujas ir pelningas verslas japonų menininkams, labai sužavėjęs Vakarų auditoriją. Ranka spalvotos fotografijos tapo lyg tiltas, supažindinęs Vakarus su iki tol uždara ir nepažįstama Japonija.
Ne vien tik kultūriniu turiniu, bet ir menininkų įgūdžiais išsiskiriantys darbai gali būti laikomi pavyzdžiu, kaip gilias tradicijas turintys amatai gali būti pritaikomi modernioms technologijoms. Šios fotografijos ir tradicinių ukijo-e technikų pritaikymas joms taip pat yra sparčios Japonijos modernizacijos XIX a. pabaigoje įrodymas.
Skaitykite toliau:
- Harvard Library, Hand Coloring Photographs, n.d.
- Vox, How colorized photos helped introduce Japan to the world, 2020
- Tolimieji, sausio spalvos: kodėl žalia Rytų Azijoje kartais yra mėlyna?, 2020
