#spalioŠiurpės: Azijos archeologinės mįslės

Spalio šiurpės – pirmasis mėnesį trunkantis teminių straipsnių ciklas TOLIMIEJI.LT platformoje. Vis tamsesni vakarai, darganas ir lietingas oras, ir vis dažniau rankose pasirodantis šiltos arbatos ar kavos puodelis – puikus metas suteikti gyvenimui jaudulio, skaitant apie paslaptingas ir kartais šiurpinančias istorijas. TOLIMIEJI.LT komanda šį šiurpių džiaugsmą būtent ir sugalvojo Jums suteikti spalio mėnesį. Archeologinės mįslės – šiandienos tema. Žvelgsime tolyn istorijos tuneliais ir apžvelgsime kelis mįslingiausius archeologinius radinius Tolimųjų Rytų regione.

Indonezijos Vakarų Papua provincijoje esančios Raja Ampat džiunglėmis dengtos salos yra viena iš populiariausių teritorijų viso pasaulio nardymo entuziastams. Šis regionas taip pat stebina petroglifais, arba uolų raižiniais, randamais ant vandenyje plūduriuojančių akmeninių salų sienų.  3,000 – 5,000 metų senumo Raja Ampat petroglifai greičiausiai yra pirmųjų šių salų gyventojų palikimas. Manoma, kad šie gyventojai greičiausiai į salas atvyko iš Australijos žemyno ir vėliau įkūrė savo gyvenvietes.

Ši archeologinė mįslė galėjo būti laikoma išspręsta dėl Vakarų mokslininko J. Röder nuo XX a. pirmosios pusės publikuotų su Raja Ampat salų uolų raižiniais susijusių straipsnių ir knygų. Kartu su jo ekspedicijų menininko A. Hahn detaliais šių petroglifų piešiniais jie surinko vieną giliausiai šio regiono senovės genčių meną ir kultūrą aprašančių duomenynų. Deja, dėl Antrojo pasaulinio karo, šiuos duomenis saugojęs institutas buvo sugriautas ir didelė dalis duomenų buvo prarasti. Dėl to Raja Ampat senovės genčių meno subtilybės nugrimzdo užmarštin.

Tiesa, moderniajam pasauliui Raja Ampat petroglifai neliko absoliučia paslaptimi. Vienas daugiausiai klausimų keliančių aspektų – kaip senovės žmonės sugebėjo nusigauti į vandeniu apsuptas akmens salas? – buvo paaiškintas. Salos raižinių atliko laikotarpiu buvo sujungtos žemės, o jų olose buvo įsikūrusios ištisos gyvenvietės. Šių salų gyventojai piešdavo kasdien matomus objektus: vandens ir žemės gyvūnus, augalus, bet bene dažniausiai pažymėdavo uolas savo rankų trafaretais.

2016 metais Kambodžoje buvo rasti geometrinėmis formomis išdėstyti, taip įvardinami piliakalniai. Šie piliakalniai buvo rasti kai kuriuose senovės Kambodžos miestų griuvėsiuose ir yra datuojami maždaug 1,000 metų atgal. Šios ištisus amžius Kambodžos džiunglių slėptos piliakalnių struktūros stebina mokslininkus dėl preciziško iš piliakalnių sudaromų geometrinių formų: eilių, spiralių, – išdėstymo. Glumina ir šių piliakalniais vadinamų struktūrų paskirtis.

Šios struktūros buvo rastos Kambodžos archeologinio lidaro iniciatyvos (ang. trump. CALI) pagalba, ieškant viduramžiais gyvavusios Kambodžos civilizacijos – Khmerų ženklų. Tikėdamiesi, kad tyrinėjimų metu rasti vadinamieji piliakalniai yra kapavietės arba šiukšlių išmetimo vieta, CALI dalyviai pradėjo kasinėti šias vietas. Tačiau archeologinės vertės atradimų padaryti nepavyko. Šiuo metu stipriausias mokslininkų spėjimas dėl Kambodžos piliakalnių paskirties – pakeltos žemės tipo sodininkystės laukai. Vis dėl to teorija nėra patvirtinta ir archeologiniai tyrimai dėl tikrosios „enigmatiškų sodų iš tuščių piliakalnių“ paskirties paieškos yra tęsiamos. (Lundin, 2019)

Archeologinės mįslės visgi kartais būna labiau legendinio pobūdžio. Yamashita lobis arba Yamashita auksas yra viena įdomiausių paslapčių Tolimųjų Rytų regione. Ši istorija yra labiau legendinio pobūdžio ir nupasakoja Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos imperinės armijos iš Pietryčių Azijos šalių pavogtą lobį. Tariamai šis lobis buvo išslapstytas urvuose, požeminiuose statiniuose, dažnai teigiama, kad Yamashita lobis yra užkastas po Filipinų žeme. Toks pavadinimas lobiui yra suteiktas pagal „Malajos Tigru“ vadintą Tomoyuki Yamashita.

Daugiau nei penkiasdešimt metų šio lobio paslaptis traukia nuotykių ieškotojus iš viso pasaulio išbandyti savo jėgas ir laimę legendinių turtų paieškose. Lobio egzistavimo šalininkai teigia, kad aukso grobimas Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo gana dažnas reiškinys, o Japonijos vykdyti grobimai buvo organizuojami milžiniškais mastais – pradedant Japonijos Jakudza nariais ir baigiant aukščiausiais Japonijos visuomenės sluoksniais.

Skeptikai teigia, kad tokio masto aukso ir brangenybių grobimas šiuo laikotarpiu būtų neįmanomas, ypač aplink Filipinų teritoriją, nes „Tuo laikotarpiu Japonija jau nebeturėjo šių jūrų teritorijų kontrolės.“ (Metcalfe, 2020) Reikia paminėti ir tai, kad skeptikų atsiliepimai lobių ieškotojų neišgąsdino. Lobio entuziastų neišgąsdina ir kasmet nutinkančios lobių ieškotojų žūtys. Šios žūtys nelabai gąsdina ir Filipinų vyriausybę, kuri išduoda leidimus lobių ieškojimams.

• Livescience, Nuotykių ieškotojai lobio Filipinuose paieškose, 2020
• History Things, Žemės pilikalniai Kambodžoje glumina archeologus, 2019
• Unesdoc, Uolų raižiniai Vakarų Papua, 2004
• Listverse, gluminančios Archeologinės mįslės Azijoje, 2016
• Tolimieji,  Vienuolis vizažistas Kodo Nishimura moko seksualumo įvairovės tolerancijos, 2020